(Kaip pasakojo Anand Nair)

Visada turėjau labai idealizuotą įsivaizdavimą apie santuoką. Kai buvau jaunesnė, negalėjau sulaukti, kada vieną dieną surasiu savo svajonių vyrą ir užrišiu mazgą. Tikėjau, kad gyvenimas po santuokos tampa tik rožinis. Todėl labai apsidžiaugiau, kai tėtis man papasakojo apie mūsų kelyje atsiradusį "pasiūlymą", skirtą man. Samuelis buvo vaikinas, su kuriuo susitikinėjau studijuodama biologiją universitete. Jis buvo šiek tiek senamadiškas irpaprašė mano tėvo rankos dar prieš jam iš tikrųjų prie manęs priartėjant. Man patiko jo stilius ir buvau visiškai susijaudinusi! Tada niekada negalėjau įsivaizduoti, kad iš tikrųjų gyvensiu su bipoliniu vyru.

Gyvenimas su bipoliniu sutuoktiniu

Samuelis buvo gražus gydytojas. Iš pažiūros jam nieko blogo nebuvo. Jis buvo visiškai tobulas vaikinas. Puiki išvaizda, nuostabus sudėjimas ir nuostabus darbas - jis turėjo viską. Jaučiausi tokia laiminga, kad jis norėjo, jog tapčiau jo žmona. Maniau, kad galėčiau laimingai gyventi su žmogumi, kuris norėtų, kad tapčiau jo žmona. Taigi sutikau. Nesulaukusi devyniolikos, atsisakiau studijų universitete ir ištekėjau už jo.

Pirmoji mūsų gyvenimo naktis po vestuvių buvo gana nemaloni. Atrodė, kad jam visiškai nerūpiu aš ir jis užsiėmęs tik savo poreikiais. Tai mane gerokai šokiravo, nes kai su Samueliu pirmosiomis pasimatymų dienomis susitikdavome knygynuose ir kavinėse, jis niekada neatrodė toks savanaudis.

Galiausiai atėjo diena, kai mes išvykome į Ohajų, kur jis susirado naują darbą. Po persikraustymo man atrodė, kad visiškai negaliu su juo bendrauti. Jei nesutikdavau su kuo nors, ką jis sakydavo, jis šaukdavo ant manęs ir visiškai mane žemindavo. Buvo toks garsus, kad jį girdėdavo net kaimynai. Supykęs jis mėtydavo daiktus ir daužydavo indus. Mėnesių mėnesius jis būdavo agresyvus, kupinas išdidumo.jis staiga pasinerdavo į savigailą iki kito nuotaikos svyravimo. Tą kartą man nė į galvą neatėjo, kad galiu gyventi su bipoliniu sutuoktiniu.

Laikui bėgant sužinojau, kad mano vyras serga bipoline liga.

Nieko nesakiau tėvams apie jo keistą elgesį. Nerimavau, kad tai paveiks tėvo sveikatą ir sukels jam stresą. Nusprendžiau susitvarkyti su juo pats.

Bėgo metai, kai toleravau tokį Samuelio elgesį. Pagimdžiau dvi gražias dukras. Samuelis dažnai būdavo priešiškai nusiteikęs vyresnės dukters atžvilgiu, o jaunesniąją lepindavo. Jis kviesdavo jaunesniąją į savo kabinetą, pirkdavo jai daiktus, o vyresnįjį vaiką nuolat ignoruodavo. Tai viena iš didžiausių auklėjimo klaidų, kokią tik gali padaryti žmogus - diskriminuoti savo vaikus.nesugebėjimas įsikišti, nes jei įsikiščiau, jis iš pykčio apverstų namus aukštyn kojomis.

Kartą darbo vietoje jis grasindamas persekiojo kolegę dėl kažkokių nesutarimų. Tuomet jis buvo nukreiptas pas psichiatrą. Tuomet sužinojome viso jo painaus ir nepastovaus elgesio priežastį. Samueliui buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas (BPD). Jam buvo paskirti vaistai nuo šio sutrikimo. Jis išsaugojo darbą, nes viršininkai užjautė jo šeimą.

Bet aš kentėjau. 15 metų kentėjau dėl to, kad buvau ištekėjusi už bipoliniu sutrikimu sergančio žmogaus. Tada mirė mano tėtis ir mama liko viena. Tai suteikė man galimybę persikraustyti į jos namus, kad galėčiau ją palaikyti ir prižiūrėti. Po 15 santuokos metų pajutau, kad galiu laisvai kvėpuoti!

Išvykau nuo bipolinio vyro, bet jis grįžo

Mano gyvenimas sustojo 19 metų, kai nusprendžiau ištekėti ir tapti Samuelio žmona. Tačiau tai buvo mano šansas viską susigrąžinti atgal. Taigi nusprendžiau, kad noriu būti nepriklausoma moteris. Išmokau vairuoti. Įsidarbinau naujame darbe. Mergaitės buvo laimingos ir puikiai mokėsi mokykloje.

Po 20 darbo metų Samuelio viršininkas davė jam rinktis: arba išeiti iš darbo, arba būti "apgyvendintam" dėl psichiatrinių priežasčių. Jis pasirinko pirmąjį variantą ir apsigyveno pas mus mano mamos namuose. Nereguliariai vartodamas vaistus, mano bipolinis vyras svyravo tarp "manijos" ir "depresijos". Kartą jis persekiojo mūsų dukrą po namus mojuodamas peiliu. Ji visą naktį negalėjo miegoti, nes buvo tokiatraumuotas viso incidento.

Kitą rytą ji apie tai pasikalbėjo su dėde ir jam pasipasakojo. Tuomet šeima pagaliau sužinojo, kad Samuelis turi problemų, ir visi išsiaiškino, kad mano vyras serga bipoliniu sutrikimu. Kai šeima sužinojo, sutiko, kad toks elgesys pavojingas, ir liepė man kreiptis pagalbos, kai kitą kartą Samuelis netinkamai elgsis su bet kuriuo iš mūsų.

Vyko skyrybų procesas

Po kelių dienų, pamačiusi pirmuosius savo bipolinio vyro manijos požymius, paskambinau dviem savo pusseserėms ir vyro seseriai, prašydama pagalbos. Kai jos atvyko, mano vyras vis dar buvo maniakinės nuotaikos ir nesutiko su psichiatrine pagalba. Įsiutęs, kad kreipiausi pagalbos, Samuelis pareiškė, kad išsiskirs su manimi, ir kitą dieną net paskambino advokatui.

Jis pasiūlė man atiduoti pusę savo pinigų. Laukdamas skyrybų Samuelis išsikraustė į sesers namus. Jis negalėjo gyventi vienas tokioje būklėje. Tačiau po kelių dienų jis irgi susipyko su seserimi ir jam buvo liepta išsikraustyti.

Nenuostabu, kad Samuelis paskambino mano pusbroliui ir pasakė: "Pasakyk Paidžai, kad aš jai atleidau. Persikraustau atgal." Pirmą kartą gyvenime užėmiau tvirtą poziciją. Pasakiau jam, kad jis nėra laukiamas. Tai buvo ne dėl manęs, pasakiau tai, nes norėjau apsaugoti savo dukrą. Pasakiau jam, kad tęsime jo planus dėl skyrybų abipusiu sutarimu. Tada mano vyras persikėlė į svečių kambarį.jo darbdavių suteiktą galimybę.

Bet būti bipolinio vyro sutuoktine buvo mano likimas

Šeimos bylų teismas davė mums 6 mėnesius susitaikyti ir rasti būdą, kaip būti kartu. Jei po to norėtume skirtis, teismas leistų gyventi skyrium.

Tuo tarpu mano vyras nuolat ginčijosi su darbdaviais. Jis neturėjo kur gyventi ir buvo bedarbis. Spėju, kad jis taip pat visiškai išeikvojo savo santaupas. Taigi sesuo leido jam apsigyventi savo namuose su sąlyga, kad jis vartos psichiatro paskirtus vaistus. Samuelis nenoriai sutiko.

Po dviejų mėnesių mano vyras norėjo atsiimti skyrybų prašymą. Sutikau su sąlyga, kad negyvensime tuose pačiuose namuose, nors ir liksime susituokę. Taip nutinka, kai moteris praranda susidomėjimą vyru. Aš nebegalėjau pakęsti, kad jis būtų toks artimas. Atsiėmėme prašymą, nes jis įvykdė mano reikalavimus.

Kitus trejus metus abu gyvenome atskirai, kol Samuelio sesuo mirė dėl krūties vėžio. Jis vėl liko benamis ir neturėjo kur eiti. Pasakiau, kad jis gali grįžti ir apsigyventi mūsų šeimoje, bet su mano sąlygomis, daugiausia - kad reguliariai vartotų vaistus. Jis sutiko, ir aš vėl gyvenau su savo bipoliniu vyru.

Dabar jau daugiau kaip metai, kai mano vyras grįžo. Jis nėra tobulas, bet su juo galima susitvarkyti. Mano dukros išsikraustė. Taigi dabar namuose liko mano mama, vyras ir aš. Esu laiminga, kiek tik galiu būti laiminga tokiomis aplinkybėmis. Bent jau jis negali tyčiotis iš manęs taip, kaip mėgdavo po to, kai pirmą kartą susituokėme. Manau, kad būti ištekėjusiai už bipoliniu sutrikimu sergančio žmogaus tiesiog lemta.

DUK

Bipoliniam sutrikimui būdinga daug nuotaikų svyravimų. Taigi, jei turite bipolinį sutuoktinį ar draugą, pastebėsite, kad jie patiria ekstremalius manijos, pykčio ir nusivylimo priepuolius, taip pat staigius depresijos ir izoliacijos priepuolius. Vyrai paprastai pasižymi didesne agresija, be to, jiems gali atsirasti piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis problema arba jie gali tapti alkoholikais.

Jei bipoliniu sutrikimu sergantis sutuoktinis pasirenka tinkamą gydymą, tikriausiai gali, tačiau tai bus ilgas kelias. Ekstremalius nuotaikų svyravimus, su kuriais tenka susidurti būnant santuokoje su bipoliniu sutrikimu sergančiu žmogumi, moteriai nėra lengva ištverti. 3. Ar bipolinis žmogus gali iš tiesų mylėti?

Psichologinis sutrikimas nereiškia, kad žmogus negali mylėti ar būti mylimas kitų.